1996-ieji. Kupinas šviesiausių vilčių automobilių lenktynininkas Buddy Lazieris pradeda dar vieną „IndyCar“ sezoną. Sezono starto kvalifikacinėse varžybose „Indy 200“, vykusiose „Disney World“, 28 ratus Buddy skrieja tiesiog nepavejamas. Pagaliau po ilgų septynerių savo karjeros metų jis tiki, kad yra pajėgus laimėti net ir „Indy 500“ etapą...

Karti pamoka: kiekvienas etapas gali būti paskutinis

Buddy tėvas Bobas Lazieris taip pat buvo lenktynininkas. 1981 m. Buddy turėjo galimybę stebėti savo tėvo pasirodymą legendinėje Indianapolio lenktynių trasoje. 154 rate perkaitęs variklis tąsyk lėmė ankstyvą finišą ir 19 vietą bendroje įskaitoje – aukščiausią Bobo pasiekimą Plytinėje (taip dar buvo vadinama Indianapolio trasa – red.).

Karti tėvo patirtis tapo vertinga pamoka jaunajam Lazieriui: kiekvienas „Indy 500“ etapas gali būti paskutinysis karjeroje, todėl niekuomet negali atsipalaiduoti. Nėra jokių garantijų, kad čia patekęs vieną kartą, pateksi ir antrą.

Buddy Lazierio lenktynės „Dura Lube 200“ Fenikse. Startas žadėjo daug. Pasak paties Buddy, pirmąją treniruotės mylią jis įveikė rekordiniu greičiu: „Nors ant kelio nebuvo jokių kliūčių, pasiekus pirmąjį posūkį, kairysis automobilio sparnas kažką kliudė ir kulkos greičiu šovė į viršų. Akimirksniu praradau sukibimą, per sekundės dalį automobilis apsisuko apie savo ašį ir trenkėsi į apsauginę betono sienutę.“

Smūgis buvo toks stiprus, jog Buddy nugara, dubuo ir kryžkaulis lūžo net 43 vietose. Greitosios pagalbos darbuotojai pusiau sąmoningą lenktynininką malūnsparniu nugabeno į vietos ligoninę. Čia jis intensyvios terapijos skyriuje praleido daugiau nei dvi itin skausmingas savaites.

Gimtąjį Koloradą Buddy pasiekė vežimėlyje – jis vis dar negalėjo vaikščioti, o iki išsvajotojo 1996-ųjų „Indy 500“ etapo buvo likę mažiau nei 6 savaitės.

Daktaras, atsidėjęs unikaliems tyrinėjimams

Maždaug tuo pačiu metu „IndyCar“ pasaulio atstovų akiratyje atsirado ir daktaras Brockas Walkeris. Buvęs profesionalus slidininkas, vėliau – į stuburo sistemą besigilinantis daktaras chiropraktikas 1990-aisiais pardavė savo privačią kliniką ir atsidėjo unikaliems gravitacinės jėgos ir žmogaus kūno sąveikos tyrinėjimams.

X deš. pradžioje B. Walkeris buvo sukūręs ir išbandęs ne vieną automobilio sėdynę, specialiai pritaikytą „IndyCar“ lenktynėms. Sulig kiekvienu prototipu B. Walkerio iškelta teorija apie kryžkaulio (kryžkaulis sudaro dubens lanko galinę sieną ir yra jo atrama – red.) atramos svarbą sėdimojoje pozicijoje vis labiau pasitvirtindavo. Stabili kryžkaulio atrama leidžia dubeniui natūraliai pakrypti į priekį ir išlikti neutralioje pozicijoje – taip, kaip yra žmogui stovint tiesiai.

„Visas mano darbas buvo paremtas vienintele idėja: kokia žmogaus kūno padėtis leistų efektyviausiai įsisavinti automobilio generuojamą energiją? Tinkama kūno padėtis ir atrama suteikia komforto bei lengvumo pojūtį, žmogus tokioje pozicijoje gali išsėdėti gerokai ilgiau. Sutelkus dėmesį į kūno jėgos įgalinimą, komfortas natūraliai tampa šalutiniu teigiamu tokio sėdėjimo poveikiu“, – tuomet aiškino daktaras B. Walkeris.
 

O kas kitas, jei ne Buddy Lazieris, karščiausiai svajojo apie komfortišką gravitacinių jėgų veikiamą lenktyninio automobilio sėdynę?

Daktaras turėjo tris savaites kėdės kūrimui

Ambicingas lenktynininko tikslas – dalyvauti 1996 metų „Indy 500“ etape dar neatsigavus po sunkios traumos – lėmė, jog Buddy tėvas Bobas pagalbos kreipėsi būtent į daktarą B. Walkerį. Iš pradžių racionalusis daktaras nenorėjo sutikti dalyvauti tokiame beprotiškame projekte, tačiau tvirtai nusiteikęs Bobas visgi sugebėjo įtikinti daktarą pagelbėti jo sūnui.

Kai Walkeris suprato, kad Buddy Lazieris bet kokiu atveju planuoja lenktyniauti „Indy 500“ trasoje, jis sutiko bent jau pamėginti pagerinti traumuoto lenktynininko šansus bei sumažinti skausmingą būsimą patirtį trasoje.

„Aš labai gerai atsimenu mūsų pirmąjį susitikimą. Užėjęs į automobilių dirbtuves, pirmiausia pastebėjau liūdnus visos šeimos veidus, – prisimena Walkeris. – Juk tuo metu Buddy savarankiškai dar negalėjo nei atsistoti, nei atsisėsti, nei atsigulti“.

Norėdamas dalyvauti lenktynėse, Lazieris taip pat negalėjo vartoti jokių nuskausminamųjų. Paprastai nauja lenktyninio automobilio sėdynė yra kuriama apie 2 metus, tačiau šįsyk Walkeriui teko pasiraitoti rankoves: jis viso labo teturėjo tris trumpas savaites.

Visų nuostabai, įveikė visą lenktynių distanciją

„Mums teko ieškoti būdų, leidžiančių Buddy svorį paskirstyti taip, kad jo traumuotoms kūno dalims – dubeniui ir kryžkauliui – netektų atlaikyti viso kūno svorio bei gravitacinės įtampos, – projekto iššūkius prisimena B. Walkeris: – Mes privalėjome sukurti tam tikrą pakabinamą mechanizmą, kuris leistų jam gerai jausti automobilį, bet tuo pačiu gaubtų bei stabilizuotų tam tikras kūno dalis, padėtų mažinti kryžkauliui tenkančią apkrovą“.

B. Walkeris tikėjosi, jog dėl specialios sėdynės Lazieris sugebės įveikti net 25 lenktynių ratus.

„Turint omeny kokio lygio skausmą Buddy jautė, tai buvo itin optimistiška prognozė, – pasakoja daktaras Brockas. – Tačiau realybė pranoko visus lūkesčius – Buddy įveikė visą lenktynių distanciją – 200 Indianapolio trasos ratų. Ir padarė tai greičiau, nei kuris kitas lenktynininkas tais metais“.

„Walkeris suprato, kad man reikia ypatingo sprendimo, ateities sprendimo ir jis jį sukūrė tiesiog čia, mano garaže“, – šypteli lenktynininkas Buddy Lazieris. – Daktaro Brocko sukonstruotas mechanizmas tarsi savotiškos sūpynės ar lopšys prilaikė mane, bet tuo pačiu leido atlikti reikalingus judesius. Ar būčiau sugebėjęs laimėti „Indy 500“ trasoje be šios sėdynės? Sunku pasakyti, tačiau esu tikras, kad mano pastangos būtų buvusios gerokai skausmingesnės“.

Po triumfo „Indy 500“ Lazieris tęsė reabilitaciją. Tačiau šlovė nepadėjo jam ilsėtis ramiau: nesibaigiantys interviu ramiai sėdint paprastoje kėdėje tapo ne mažiau skausmingu iššūkiu. Lazieris negalėjo liautis galvojęs apie nuostabųjį Walkerio išradimą, leidusį jam be skausmo vairuoti lenktyninį automobilį: ar jis galėtų būti pritaikytas ir kitose srityse?
 

Daktaras B. Walkeris apsilankė pas Buddy namuose ir naująją sistemą pritaikė senajai namų biuro kėdei. Būtent ši kėdė ir tapo pirmuoju „PostureFit“ kryžkaulio atramos prototipu.

Į dalykinį susitikimą – su lenktynininko sėdyne

Labai lengvai ši istorija galėjo pakrypti ir kita linkme. Jei kompanijos „Herman Miller“ vadovai nebūtų sužinoję apie išskirtinį Brocko Walkerio darbą su Buddy Lazieriu, didelė tikimybė, kad neeilinis išradimas taip ir būtų nugrimzdęs užmarštin.

Tačiau 2000 metų lapkritį įvyko pirmasis „Herman Miller“ vadovų ir B. Walkerio susitikimas. „Brockas atėjo su visa lenktyninio automobilio sėdyne, – prisimena Donas Goemanas, „Herman Miller“ tyrimų ir inovacijų skyriaus vadovas. – Pasėdėję ant jos mes iš tiesų pajutome didžiulį skirtumą, apie kurį jis tiek daug kalbėjo“.

Walkeris netruko įtikinti „Herman Miller“ komandą, kad darbo kėdžių gamyboje itin vertinama juosmens atrama ne visada garantuoja ilgalaikį sėdėjimo komfortą. Beliko rasti sprendimą, kaip unikalų kryžkaulio atramos mechanizmą pritaikyti serijinėje darbo kėdžių gamyboje.

Tuo metu ergonomiškumo viršūne laikyta kėdė „Aeron“ tapo Walkerio išradimo flagmanu. Rizikingas sprendimas modifikuoti tobulu laikytą ir populiariausią kolekcijos modelį atsipirko su kaupu.

„Privalėjome rizikuoti ir dar kartą įrodyti savo klientams, kad žmogaus gerovė yra mūsų prioritetų sąrašo viršūnėje. Su ergonomika nepasiginčysi. Pasiryžę patobulinti „Aeron“ dizainą, mes tai akivaizdžiai pademonstravome“, – tvirtina „Herman Miller“ atstovai.

Pažangi modifikacija pakeitė požiūrį į darbo kėdes iš esmės

2002 metais kompanija pristatė naująją „Aeron“ kėdę su „PostureFit“ modifikacijos galimybe. Tačiau čia istorija nesibaigia. Patirtis dirbant su „Aeron“ dizaineriu Billu Stumpfu padėjo Donui Goemanui žengti dar ryžtingesnį žingsnį: B. Walkerio sukurta „PostureFit“ kryžkaulio atrama tapo itin svarbia ne tik „Aeron“, bet ir visų kitų „Herman Miller“ darbo kėdžių dizaino dedamąja.

„Stumpfas mėgdavo sakyti, kad jei tiki, jog identifikuota problema yra itin svarbi ir skiri savo laiką bei pastangas išspręsti ją kurdamas vieną produktą, tačiau nesugebi atsigręžti ir tos pačios problemos išspręsti ir kituose gaminiuose, taip tik įrodai, jog įvardinta problema iš tiesų nėra jau tokia svarbi“, – pasakoja Goemanas.

Šiandiena „PostureFit“ funkcija yra neatskiriama „Mirra“, „Celle“, „Embody“, „Sayl“ bei „Mirra2“ kolekcijų dalis.

Kaip teigia Goemanas, neįkainojama partnerystė su B. Walkeriu akivaizdi kiekvienoje „Herman Miller“ vardu pažymėtoje darbo kėdėje: „Brockas padarė milžinišką įtaką visiems mūsų ateities projektams, jo reikšmingos įžvalgos leido mums pasiekti tokias kokybės aukštumas, kurių be jo mes net nebūtume galėję įsivaizduoti, – D. J. De Pree, „Herman Miller“ įkūrėjas, išmokė mus atverti protą bei širdį kūrėjams, nepriklausantiems mūsų verslo pasauliui. Tad nors Brockas Walkeris ir nėra dizaineris, jis sugebėjo įtikinti mus ir „Herman Miller“ rankomis įgyvendinti savąją – ergonomikos – viziją.“

Šaltinis: hermanmiller.com   |   Autorius: Curt Wozniak   |   Fotografijos: IMS Photo   |   Vertimas: Lina Paulauskaitė   |   Publikuota: DELFI