Įsibėgėjus devyniasdešimtiesiems Herman Miller leido Jugglezine tinklaraštį, kuriame buvo aptarinėjamos pusiausvyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo aktualijos. Šiuo straipsniu kviečiame atsigręžti ir žvilgtelėti į ne visai tolimą praeitį ir tuomečius iššūkius, su kuriais susidurdavo iš namų dirbantys tėvai.

Įdomu tai, kad laikmetyje, kupiname jau primirštų standartinio biuro personažų: faksų, diskelių ar auto atsakiklių, gausu ir šiandien aktualių situacijų bei, tikėtina, ir jų sprendimo būdu. Ypač tuomet, kai daugelis Herman Miller darbuotojų, drauge su didžiąja populiacijos dalimi, dirba būtent iš namų.

Tad kviečiame dar kartą žvilgtelėti į standartinę darbo dieną iš namų atliekant ne tik darbuotojo, bet ir pirminio globėjo rolę.

Galima rasti galybę straipsnių (netgi knygų), patariančių, kaip įsirengti efektyvų namų biurą dirbantiems nuotoliu ar savarankiškai. Šie straipsniai detaliai aprašo reikalingą erdvę, įrangą, baldus, telefono linijų bei elektros lizdų skaičių. Tačiau pati būdama iš namų dirbanti mama, galiu drąsiai teigti, kad jie visgi praleidžia kelis esminius dalykus: begarsis telefono rėžimas, sofa darbo kambaryje, žaislų pilnas stalčius bei gausios spalvotų pieštukų atsargos – priemonės ir strategijos reikalingos, tuomet, jei savo darbo erdvę daliniesi su keturmečiu (beje spalvotų pieštukų prireiks gerokai daugiau nei galėtumėte įsivaizduoti).

Tiesą pasakius, kiekvieną kartą, išgirdusi pamokslaujantį „nuotolinis darbas nėra vaikų priežiūros atostogos“ norėčiau ir aš po ranka turėti itin aštrų, niekada ugniagesių sunkvežimio nespalvinusį raudoną gelinį rašiklį. Kaip pasakytų mano vienuolikmetis namų biuro kolega: „Tai aišku!.“ Esmė tame, kad dirbdama nuotoliu savo vaikų akis matau ne tik nuotraukose.

O būtent nuotraukose jie visuomet šypsosi. Ir niekuomet neeksperimentuoja bandydami išsiaiškinti, kas dar telpa į tavo kompiuterinių diskų skaitiklį, nepalinksmina tavęs Rokio ir Bulvinklio nuotykiais ar herojais, gelbstinčiais pasaulį bei amžinąją meilę.

Mirsiu, nepamiršiu, kai prieš kelis metus, Emerson įžengė į mano namų biurą pasipuošęs kaubojaus skrybėle, Robin Hudo apsiaustu, iki ausų apsiginklavęs plastikine amunicija. „Kas tu toks?“, – pasiteiravau sūnaus vos sulaikydama šypsnį. „Mama, – išgirdau užgautą vyrišką išdidumą, – aš tavo svajonių jaunikis!“. Ir tokie dalykai patiriami tik dirbant su vaikais iš namų.
 

Galbūt DIN darbo modelis nėra lengvas ar tinkamas kiekvienam. Ir, nors jo tikrai nerekomenduoja nuotolinio darbo etiketo žinovė Emily Posts, aš manau, kad dirbti ir rūpintis vaikais tuo pačiu metu yra tikrai įmanoma. Reikia tik labai norėti. Tad jei kaip ir aš galvojate, jog ramus darbas biure negali atstoti žavių akimirkų su augančiomis, mylimomis atžalomis, pabandykite suderinti abu. Užbėgdama už akių, pateikiu ir kelias sitaucijas bei greitus jų sprendimus.

Priešmokyklinukas pakeičia visus jūsų kompiuterinių failų pavadinimus.

Vaikų raidos teorija tai vadina „mokymosi momentu“. Puiki proga kartu su vaiku patyrinėti žodžių sandarą ir kodėl vienų raidžių seka (pvz. „Ataskaita“) formuoja žodžius, o kitų (pvz. „xplwmr“) – raidžių kratinius. Kol aiškinsitės kas yra kas ir kursite naujus failų pavadinimus, paaiškinkite vaikui esminius žodžių formavimo principus: bandykite lėtai perskaityti raides ir dėlioti žodžius.
 

Pajuokavę ir kartu patyrę teigiamų emocijų, nubrėžkite aiškią ribą: „Daugiau taip niekada nesielk“.

Nuotolinio susirinkimo metu, jūsų vaikas įbėga į darbo kambarį apsipylęs krauju.

Kuo greičiau įjunkite telefono begarsį rėžimą. Iš namų dirbantys tėvai privalo išsiugdyti greitajame reagavimo būryje tarnauti tinkančias savybes. Skubiai įvertinkite sužeidimus. Jei gebate nesunkiai sustabdyti kraujavimą ir esate tikri, kad vaiko gyvybei pavojus negresia, paguoskite ir nuraminkite mažylį bei pasiūlykite greitą sprendimą: žaislinę mašinėlę ar mylimą Barbę – tikėtina papildomą ramybės ir darbo pusvalandį jums. Jei situacija rimta ir nusimato neišvengiama kelionė į skubiosios pagalbos priimamąjį, nedvejokite, ramiai, bet tvirtai informuokite kolegas: „Atsiprašau, bet pokalbį turiu nutraukti. Mano vaikas gausiai kraujuoja.“ Būkite tikri, dauguma nesuabejos jūsų sprendimu. Jei atsiras tokių, kurie išreikš nepasitenkinimą – nesisielokite, su tokiais klientais ar darbdaviais jums šiaip ar taip – nepakeliui.

Jūsų pirmagimis į atsarginį diską įrašo naujausią kompiuterinį žaidimo versiją ir ištrina sukauptus duomenis.

Jei vaikas pakankamai suaugęs žaisti kompiuterinius žaidimus, jis pasirengęs išgirsti ir paprastą gyvenimišką tiesą. Paaiškinkite jam, jog diske buvusi informacija – svarbi jūsų darbo dalis, darbo už kurį jūs gaunate atlygį, pinigus, už kuriuos perkate „Požemiai ir drakonai“ knygas bei kitus žaidimus. Kai kitą kartą lankysitės kanceliarinių prekių parduotuvėje, tiesiog nupirkite jam asmeninį diskelių rinkinį.

Jūs bandote pasivyti tolstančius terminus, tačiau kažkas mažas ir mylimas prašo jam paskaityti „Zuikis pabėgelis“.

Paskaitykite.

Išsaugokite savo darbą, pasisodinkite mažylį ant kelių, atsiloškite savo ergonomiškoje darbo kėdėje ir paskaitykite vaikui knygutę. Tai teužtruks 5 minutes.
 

Jums reikia dešimties ataskaitos kopijų. Jūsų paaugliui reikia, kad jūs jį pavežtumėte į grupės repeticiją.

Sprendimas akivaizdus: jis padaro kopijas, jūs jį pavežate. Nepamirškite, jog daugelis kasdienių biuro užduočių yra elementarios ir gali būti puikiai atliekamos net ir nepilnamečių. Remdamasi teorija, jog darbas vaikų gyvenime yra ne mažiau svarbus nei žaidimai, Maria Montessori sugebėjo sukurti visą edukacinę sistemą.

Kopijavimas, rūšiavimas, pašto ženklų klijavimas, faksogramų siuntimas, spausdintuvo rašalo kasečių pakeitimas – tai užduotys, kurios, iki tam tikro amžiaus, atrodo itin smagios ir vaikai mielai jas atlieka. Mano patirtis sako, kad rizika, su kuria susiduriame mokydami juos atlikti paprastus biuro darbelius, pasiteisina, o dažnai netgi ir pranoksta lūkesčius.
 

Jūs desperatiškai bandote pagauti nebepavejamus terminus, tačiau kažkas mažas ir mylimas prašo jam dar kartą paskaityti „Zuikis pabėgelis“.

Švelniai, bet tvirtai pasakykite: „Šiam kartui užteks. Aš turiu dirbti.“ Jei vaiko tai neįtikina, pasiūlykite kompromisą: „Gal šį kartą galėčiau tau paskaityti mano istoriją?“ Pasisodinkite mažylį ant kelių, atsiloškite savo ergonomiškoje darbo kėdėje ir paskaitykite jam ištrauką iš sudėtingo laboratorinio tyrimo, kurį jau visą dieną bandote išversti į paprastam žmogui suprantamą kalbą. Garantuoju, kad dar nepasiekus puslapio pabaigos, vaikas timptels jus už rankovės: „Jau gana. Aš turiu dirbti“.

Vėlyva rugpjūčio popietė. Visi trys vaikai vienu metu atidaro darbo kambario duris. Šešios rudos plačios akys susminga tiesiai į jus. Prabyla deleguotas jauniausias vaikų tarybos atstovas: „Mamyte, būk gera nusivesk mus prie jūros, kol dar ne vėlu.“

Išsaugokite savo darbą. Uždarykite programas. Įjunkite auto atsakiklį. Ir nusiveskite vaikus prie jūros. Kol dar ne per vėlu.

Šaltinis: hermanmiller.com   |   Autorė: Debra Wierenga   |   Iliustracijos: Elena Boils   |   Vertimas: Lina Paulauskaitė